1784 m. garsus britų astronomas, seras Viljamas Heršelis (William Herschel) užrašė, jog tamsiosios Marso paviršiaus sritys – vandenynai, o šviesesnės – sausuma. Jis spėjo, jog Marse gyveno protingos būtybės, „kurios, tikėtina, džiaugėsi sąlygomis, panašiomis į vyraujančias mūsų planetoje“.

Ši V. Heršelio teorija gyvavo gerą šimtmetį, o kiti to meto astronomai svaidėsi pareiškimais, jog šviesesnėse Marso paviršiaus srityse netgi galima įžvelgti augmenijos požymių. Laimei, kiti V. Heršelio nuopelnai astronomijos srityje – turbūt, ne šiaip sau jo vardu pavadintos dvi galingos observatorijos – buvo pakankamai reikšmingi, jog pseudoteoriją apie Marso gyventojus nugramzdintų į mažiau pasiekiamas britų astronomo biografijos gelmes.

Marso kanalai

Marsui ir Žemei suartėjus 1887 m., italų astronomas Džiovanis Skjaparelis (Giovanni Schiaparelli) pro savojo teleskopo objektyvą Marso paviršiuje įžvelgė Raudonosios planetos paviršių vagojančius griovius ar kanalus. Italai juos pavadino terminu „canali“, kuris į anglų kalbą buvo išverstas kaip „kanalai“. Tad angliškai kalbančioje pasaulio dalyje netruko paplisti išvada, jog Marse iš tiesų egzistavo civilizacija, kuri įrenginėjo vandens kelius – kanalus.

Persivalio Louelo iliustruoti Marso kanalai
©Percival Lowell Kanalų pseudokoncepciją išpopuliarino astronomas Persivalis Louelas (Percival Lowell), kuris 1895 m. knygoje „Marsas“ publikavo kanalų iliustracijas, o išsamiai šią teoriją 1908 m. išdėstė antrojoje savo knygoje „Marsas kaip gyvybės buveinė“ ("Mars as the Abode of Life"). Istorikai neatmeta galimybės, jog žavėjimąsi kanalų Marse idėja kurstė 1869 m. Viduržemio ir Raudonąją jūras sujungusio Sueco kanalo sėkmė.

Tačiau Marso kanalų burbulas subliuško XX a. pradžioje, kai buvo pademonstruota, jog „kanalai“ tėra optinė iliuzija: stebint pro prastesnės kokybės teleskopus Marso kalnai ir krateriai atrodė tarytum sujungti linijomis. Vėlesnė nuo Marso paviršiaus atspindėtų spindulių spektroskopinė analizė atskleidė, jog tose „linijose“ vandens nėra.

Nežemiškas radijas

1921 m. radijo išradėjas, italas Džiuljelmas Markonis (Guglielmo Marconi) pareiškė sugavęs radijo signalus, kuriuos, ko gero, transliuoja Marso gyventojai. Tad 1922 ir 1924 m., kai Žemė ir Marsas vėl suartėjo, JAV vyriausybė paprašė visų radijo stočių kuriam laikui nutraukti transliacijas, kad būtų galima išgirsti mums radijo bangomis iš Marso siunčiamus pranešimus. Tačiau nežemiškasis radijas, kaip nesunku atspėti, tylėjo. Veidas Marse

Ši istorija prasidėjo 1976 m., kai NASA paviešino zondo „Viking 1“ užfiksuotą įdomios formos kalno fotografiją. Nuotraukoje akivaizdžiai matyti į dangų žvelgiantis žmogaus veidas – akiduobės, nosis, burnos linija. Šis „Marso sfinksu“ vadinamas „veidas“ mitus ir sąmokslo teorijas sėkmingai kursto net ir po trisdešimties metų – nemaža dalis žmonių tiki, kad šią struktūrą kadaise pastatė senovinė Marso civilizacija.

Veidas Marse - "Marso sfinksas"
©wikimedia.org Iš paukščio skrydžio šviesos ir šešėlių žaismas kalvagūbriui išties suteikia žmogiško veido bruožų. Tačiau į šią struktūrą pažvelgus iš kitų taškų, tampa aišku, jog tai tėra veido nė iš tolo neprimenantis kalnas. Tai iliustruojančių fotografijų yra atsiuntęs zondas „Mars Express Orbiter“ ir kiti zondai).

„Marso sfinksas“ kitu rakursu – žmogaus veidą ne itin teprimenantis kalnas
©ESA/DLR/FU Veidų ar kitų pseudoobjektų įžvelgimas buvo pavadintas specialiu terminu – pareidolija. Anot mokslininkų, veidų pareidolijos sąmonėje susiformuoja kaip ypatingo psichikos jautrumo žmogiškųjų veidų detalėms pasekmė. Bostono universiteto Vizualiųjų mokslų laboratorijos specialistas Takeo Vatanabė (Takeo Watanabe) tvirtina, jog „mes esame tiesiog persisotinę žmogiškų veidų – tiek, jog matome juos net ir ten, kur jų tikrai nėra.“

Marso žmogysta

2007 m. marsaeigio „Spirit“ fotografijoje matyti į mantiją įsisupusio klūpančio žmogaus siluetas. Žinoma, tai tik uola, kurios atvaizdas mūsų sąmonėse dėl pareidolijos įgyja žmogiškąjį pavidalą. Jei pamenate, visai neseniai žiniasklaidą ištisa pareidolijų serija buvo užvertęs vienas „kabinetinis astronomas“ iš Italijos.

2007 m. marsaeigio „Spirit“ fotografijoje matyti į mantiją įsisupusio klūpančio žmogaus siluetas
©ASA/JPL-Caltech/Cornell University O „šviežiausias“ pareidolijų atvejis – maždaug prieš savaitę nuskambėjęs astronomu save vadinančio tūlo Deivido Martineso pareiškimas, jog, naudodamasis „Google Mars“ programa, Marso paviršiuje jis aptikęs žmonių (ar net ateivių) bazę, kurią jis pavadino „Bio Station Alpha“ („Alfa Biostotis“). Marso kraštovaizdžio entuziastui pavyko palydovinėse Marso nuotraukose aptikti keistų linijinių struktūrų. Astronomai netruko identifikuoti struktūrą – baltą, dėl prastos vaizdo kokybės languotą ruožą. Jų teigimu, D. Martinesas pastebėjo artefaktą, kurį fotoaparato jutiklyje suformavo kosminės kilmės spinduliuotė.

„Bio Station Alpha“ - „keistasis statinys“ Marso paviršiuje
©Google Mars „Tokie kosminių spindulių pliūpsniai pastebėti ne viename kosminiame fotokadre, kuris buvo užfiksuotas už Žemės magnetosferos ribų, t. y., nufotografuotas kuriuo nors iš orbitinių teleskopų“, – tvirtina Arizonos universiteto Mėnulio ir planetų laboratorijos ekspertas, planetų geologas Alfredas Makevenas (Alfred McEwen). Portalas space.com primena, jog kosminė spinduliuotė yra energetinės dalelės, kurias išspinduliuoja Saulė. Elektrinį krūvį jos perduoda orbitinių teleskopų fotoobjektyvams ir tą akimirką darytuose fotokadruose palieka baltus ruoželius.

Originalusis, į JPEG formatą nekonvertuotas „biostoties“ kadras
©Mars Express Orbiter Anot A. Makeveno, kai fotokadras buvo konvertuotas į JPEG formatą „Google Mars“ programai, konvertavimo metu kosminių spindulių artefaktas pasidarė labiau kampuotas ir panašus į „biostotį“. Tai buvo išsiaiškinta sulyginus „Google Mars“ programos nuotrauką su originaliąja nuotrauka, kurioje akivaizdžiai matėsi kosminės spinduliuotės paliktas artefaktas, vėliau interpretuotas kaip kosminė bazė Marse.