Už viską Tau dėkojam, Mama, Tu mūsų laimė, džiaugsmas ir viltis. Kai tu drauge, mums visad būna gera, Ir niekad nebaisi jokia lemtis. Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios Galvelę glostė, gynė nuo skriaudų, Kaip duona liepsnojantis Tavasis delnas Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių. ------------------------------------------------------------------ Tu vėl liūdna, brangioji Mama, Širdy Tau vėlei neramu. Galbūt ir vėl Tau širdį skauda Dėl savo augančių vaikų. Neverk suprantame jau, Mama, Ką reiškia žodis “nedaryk“ Ir kartais, kaip sunku bebūtų, Tu skausmo ašarą nuryk. Dėkojam Tau, brangioji Mama, Už tai, kad Tu buvai griežta, Kad viską mums seniai atleidai Ir dar už tai, kad Tu – Mama. --------------------------------------------- Tik pažvelki, Mama, mes seniai užaugom Ir išskridom paukščiais iš Tavų namų. Tiktai Tu, mieloji, gimtą lizdą saugai, Kad sugrįžt galėtum, kai mums neramu. Tau atrodo vakar dar maži bėgiojom, Tu glaudei kiekvieną prie savo širdies. Šiandien Tau gėlių mes puokštę dovanojam Ir ilgiausių metų norim palinkėt. ------------------------------------------------------------ Nuo žemės delno kyla žalias daigas, Viršum galvos – padangių žydruma. Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas, Tave ir saulę šaukdamas “Mama“. Tu man sakau, tu man kartoji, mama: Yra keliai, keleliai ir takai, Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą, Ateina žmonės – dideli vaikai. ------------------------------------------------------------------ Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA, Po tavo glostančia ranka mes vėl maži, Delne Tu mūs kelius ir klystkelius neši, Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą. Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA, Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri, O Tu žiūri, Tu taip šiltai žiūri, Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą. ----------------------------------------------------------------- Geroji mama, mes užaugom. Kiekvienas jau savam kely. Šarma paglostė tavo plaukus, Bet dar ruduo toli. Tik tu mokėjai mus užjausti. Dažnai pavargus nuo darbų. Dar kartą leiski prisiglausti Prie tavo rankų nuostabių. Ir šiandien tariam mes visi - Brangiausia žemėj Tu esi. ---------------------------------------------------- Buvo džiaugsmo akimirkos, Buvo liūdesio valandos… Buvo pavasario audros, Buvo alsus vasaros nuovargis, Brangus rudens susimąstymais… Visko buvo šitam ilgam kely… O dabar prieita toji aukštuma, Nuo kurios malonu apžvelgti Savo nueitus darbus, nugalėtus sunkumus. Išaugo vaikai… Švelnios anūkų rankutės grąžina dosniai ir nesavanaudiškai dalintą namų šilumą, kurią nuolat saugojai ir globojai kaip didžiausią šventenybę. Tavo motiniška širdis ir auksinės rankos visą gyvenimą buvo dalinamos artimiesiems. Gal todėl ir tos raukšlės ir ta sidabrinė gija tik puošia ir taurina Tavo veidą ir dabar kupiną pasiaukojimo ir atsidavimo. Juk tos motiniškos šilumos jau laukis antroji karta – anūkai. Nuoširdžiai sveikiname Tave labai gražaus ir prasmingo jubiliejaus proga. Ir linkim: būk stipri, būk kantri, nes tavęs laukia dar labai ilgas kelias. Gal ramesnis, patikimesnis, tačiau tokia pat reiklus meilės, ištikimybės, pasiaukojimo, kantrybės saugojant šventąją namų ugnį, dalinant išmintį ir gyvenimo patirtį. ------------------------------------------------------------------- Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto… Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume… Tu ateini iš ilgesio platybių krašto, apkloji liūdintį sušildančia skraiste; Ir norisi, kad jie – nebylūs žodžiai, tūnoję mano viduje, pasiekt pasaulyje jautriausią širdį; Ir, kad išgirstum - Aš myliu Tave.