Ankstyvas rytas, saulė dar nepatekėjusi. Iš lovos tyliai tyliai atsikelia žmona, pasižiūri į savo miegantį vyrą, nusišypso. Nueina prie balkono durų, tyliai tyliai praveria ir įsliūkina pro jas. Įkvepia tyro rytmečio oro, nužvelgia balkone gulinčius daiktus ir giliai atsidūsta... Vėl nusišypso... Tyliai tyliai paima meškerykotį ir sulaužo jį, griebia kitą ir vėl triokšt. Supainioja visus valus, išmeta visas rites, pamato tą "prakeiktą dvokiančią dėžę" ir, sukaupusi visas jėgas, perverčia ją per balkono kraštą. Tada tyliai tyliai nusėlina į virtuvę, ištraukia iš šaldytuvo pakuotę alaus, supila ją visą į kriauklę. Jos veide palaiminga šypsena... Tyliai tyliai ant pirštų galų ji grįžta į lovą, palenda po anklode, prisiglaudžia prie vyro... Gyventi jai liko lygiai pusvalandis...