Atvažiavo čiukčia į Maskvą. Vos tik išlipo iš traukinio - po kitu ir palindo... Sumaigė jį ten... Grįžta jis pasveikęs namo po pusės metų... Žmona pasitiko, arbatinį užkaitė... Užvirė arbatinis - Uhūūūūūūūūūūūū!!! Čiukčia pribėgo, numetė arbatinį žemėn... Kojom, kojom... Sutrypė, sulamdė... Žmona:
- Kam tu taip?
Čiukčia:
- Juos, pabaisas, reikia užmušinėt kol maži...