Dešimt baisiausių epidemijų žmonijos istorijoje
 

Maro pandemija „Juodoji mirtis“

Nedaug buvo tokių kataklizmų Europos istorijoje, kaip kad „Juodąja mirtimi“ pavadinta maro pandemija. Ši daugiausia žmonių istorijoje pražudžiusi liga, anot mokslininkų, greičiausiai buvo buboninis maras. Manoma, kad šios pandemijos židinys buvo Juodosios jūros regionas ir kad po viduramžių Europą ir Aziją jai išplisti padėjo laivuose tarp grūdų įsikūrusios žiurkės. Skaičiuojama, kad 1347–1351 metais „Juodoji mirtis“ pražudė du trečdalius Europos gyventojų. Maras dar ne sykį pasirodė ir vėlesniais dešimtečiais. Manoma, kad per 200 metų laikotarpį jis visame pasaulyje nusinešė apie 100 mln. žmonių gyvybių.



„Juodoji mirtis“ paliko gilų pėdsaką Europoje. Ši maro pandemija ne tik pakeitė žemyno socialinį ir ekonominį peizažą, bet ir rado vietą bažnytiniame mene bei viduramžių literatūroje.

Justiniano maro epidemija

Galingas Rytų Romos imperatorius Justinianas prisimenamas ne tik dėl sėkmingų karinių ekspedicijų, kuriomis siekta atkurti žlugusią senovės Romos šlovę, bet ir dėl tris dešimtmečius rytinėje Romos imperijos dalyje siautėjusios epidemijos, nusinešusios 25–100 mln. gyvybių. Vis dar diskutuojama, iš kur šis maras pateko į imperiją – šilko keliu iš Kinijos ar iš Etiopijos, tačiau akivaizdu, kad jo padariniai buvo tragiški. Apie 540-uosius mūsų eros metus Konstantinopolyje kasdien nuo epidemijos mirdavo apie 5 tūkst. gyventojų.



Epidemija pakirto imperijos ekonomiką ir sužlugdė jos politinę galią. Nors Bizantija gyvavo dar bemaž tūkstantį metų, jos galybė niekada taip ir nebuvo atkurta. Anot kai kurių istorikų, Justiniano maras lėmė ir susilpnėjusios imperijos nesugebėjimą atsispirti islamo ekspansijai iš Arabijos. Tai esą yra pagrindas teigti, kad Justiniano epidemija turėjo nemažą įtaką visos Europos istorijai.

1918–1919 metų ispaniškojo gripo pandemija

Viena iš daugiausia gyvybių nusinešusių pandemijų – tai 1918–1919 metais pasaulyje siautėjusi ir dešimtis milijonų žmonių pražudžiusi ispaniškoji gripo pandemija. Nuo jos mirė daugiau žmonių nei jų žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą. Ispaniškojo gripo epidemija užsikrėtė maždaug trečdalis pasaulio gyventojų. Ypač stipriai ji smogė jauniems žmonėms. Ispaniškuoju gripu užsikrėtę žmonės mirdavo greitai ir skausmingai. Teigiama, kad laidojimu užsiimantys žmonės buvo taip perkrauti darbu, kad mirusiųjų kūnai po keletą dienų buvo paliekami namuose. Miestuose buvo išleisti įsakymai, reikalavę, kad gyventojai viešose vietose nešiotų respiratorius, tačiau virusas įveikė ir šį barjerą... Epidemijos aukoms atlikus skrodimą paaiškėjo, kad jų plaučiai buvo pamėlę ir permirkę. Ispaniškojo gripo aukos mirė paskęsdamos.

Trečioji maro pandemija

Kinijos Junanio provincija tapo trečiuoju ir paskutiniuoju maro pandemijos židiniu. Čia maras išplito 1850-aisiais. Infekcinė karštinė pirmiausiai smogė Kinijos piliečiams, iš dešimčių tūkstančių jų atimdama gyvybes. Iki 19 amžiaus pabaigos trečioji maro pandemija jau buvo pasiekusi Honkongą ir Guančžou provinciją, o netrukus su krovinius gabenančiais garlaiviais prasiskverbė ir į Afriką, Bombėjų, Australiją, Europą, Havajus, Japoniją, Filipinus, Šiaurės ir Pietų Ameriką.



Teigiama, kad trečioji maro pandemijos banga pražudė apie 12 mln. žmonių. Tačiau būtent šios pandemijos metu, 1894 metais, mokslininkai paskelbė atradę marą sukeliantį mikroorganizmą.

1916 metų poliomielito epidemija

Likus penkeriems metams iki to, kai 39 metų būsimam Jungtinių Valstijų prezidentui Franklinui Delano Rooseveltui buvo diagnozuotas poliomielitas, ši, žmogų paralyžiuojanti, liga jau buvo smogusi tūkstančiams JAV piliečių ir pražudžiusi apie 6 tūkst. iš jų. Per 1916 metų epidemiją vien Niujorke užfiksuota apie 9 tūkst. poliomielito atvejų. Ši liga Ameriką persekiojo ilgus dešimtmečius, kasmet paliesdama tūkstančių žmonių gyvenimus.



1946 metais žurnalas „Time“ rašė: „Daugelį tėvų, išgyvenusių poliomielito košmarą, truputį padrąsinti gali statistika: 1916 metais mirė 25 proc. poliomielito aukų. Šiais metais dėl atsiradusios galimybės anksčiau diagnozuoti ligą, taip pat dėl pagerėjusio ligos gydymo mirtingumas nuo poliomielito lygis sumažėjo iki 5 proc.“ Vakcina nuo poliomielito išrasta tik 1950 m. Ją išrado gydytojas Jonas Salkas.

Pirmoji choleros pandemija

Cholera žmoniją gąsdino labai ilgai – manoma, kad apie ją viename iš savo darbų užsiminė dar senovės Graikijos gydytojas Hipokratas. Vis dėlto ilgai ši liga neplito toli ir apsiribojo Indijos Gango upės deltos regionu. Tačiau 1817 metais dėl prekybos maršrutais keliaujančių žmonių kaltės cholera išplito į likusią Indijos dalį, o iš jos – į Birmą ir Šri Lanką. Didžiosios Britanijos ir JAV vadinta azijietiška cholera ši pandemija netrukus pasiekė Filipinus ir net Iraką, kur per vieną trijų savaičių laikotarpį 1821 metais mirė 18 tūkst. žmonių. Tai buvo pirmoji iš septynių choleros pandemijų, išplitusių visame pasaulyje.

Atėnų maras

„Toks galingas maras ir tokia baisi nelaimė, žmonijos atmintyje negalėtų būti sulyginta su jokia kita nelaime“. Tai ištrauka iš graikų istoriko Tukidido knygos. Atėnų maras buvo katastrofiška istorijos akimirka, ypatingai graikų kariams, kurie tuo metu kariavo su Sparta. Šiuolaikiniai tyrėjai bando atspėti šio maro kilmę. Kai kurie iš jų teigia, kad tai galėjusi būti vidurių šiltinė, kiti, kad – dėmėtoji šiltinė, treti – raupsai ar net juodligė. Tačiau tikroji Atėnų maro kilmė gali taip ir nepaaiškėti. Bemaž visa informacija, kurią turime, atėjo iš Tukidido, kuris šį marą siejo su Etiopija ir tvirtino, kad trečdalis miesto žmonių mirė nuo šios ligos. Pats Tukididas buvo užsikrėtęs maru.

Indijos raupų epidemija

Nors kitose pasaulio dalyse raupų epidemija jau seniai buvo išrauta su šaknimis, ši infekcinė liga nusiaubė Indiją 1970-aisiais, nusinešdama apie 200 tūkst. gyvybių. Iš pradžių išberiama raupais susirgusių žmonių oda, o netrukus visas kūnas nusėjamas vandeningomis pūslėmis. Ši liga dažniausiai pasibaigdavo mirtimi. Po intensyvių pastangų ir tarptautinės komisijos monitoringo, Indija galiausiai buvo paskelbta atsikračiusi raupų 1975 metų gegužę.

Memfio geltonoji karštinė

1878 metais tūkstančiai Kubos pabėgėlių po Dešimties metų karo paliko savo tėvynę, kartu su savimi išsiveždami į JAV ir geltonąją karštinę. Nepaisant Jungtinių Valstijų valdžios pastangų, tarp kurių buvo ir Karantino aktas, įpareigojęs Jūrų pėstininkų ligoninės valdžią atlikti karantiną infekuotuose laivuose, Naujasis Orleanas netrukus tapo geltonosios karštinės epidemijos auka. Miesto valdžia uždraudė iš Naujojo Orleano siųsti bet kokius krovinius, tačiau verslo bendruomenė labai spaudė valdžia, kad ji sušvelnintų šią savo poziciją. Visgi tai nebuvo geras sprendimas: iki metų pabaigos vien Memfio mieste mirė 5 tūkst. žmonių. Iš viso Misisipės slėnyje geltonoji karštinė nusinešė 20 tūkst. žmonių gyvybes.

SARS epidemija

Pirmą sykį apie šią Azijoje išplitusią epidemiją pranešta 2003 metais. Prieš tai, kol pavyko sutramdyti, SARS išplito į daugiau nei dvi dešimtis šalių Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Europoje ir Azijoje. Šiuo virusu apsikrėtė per 8 tūkst. žmonių. 774 iš jų mirė, užsikrėtę virusu nuo bakterijų, patekusių į orą kitiems žmonėms kosijant ir čiaudant. Tarp pagrindinių SARS simptomų buvo temperatūros pakilimas, galvos ir kūno skausmai. Po maždaug savaitės daugelis šį virusą pasigavusių žmonių pradėdavo sausai kosėti ir galiausiai jiems išsivystydavo plaučių uždegimas. Kadangi vaistų nuo SARS nėra, Jungtinių Valstijų Ligų kontrolės ir prevencijos centras bei kitos sveikatos įstaigos visą dėmesį skyrė žmonių švietimui apie apsisaugojimą nuo SARS. Šios epidemijos protrūkį pavyko suvaldyti 2003 metų liepą, po bemaž šešių mėnesių panikos.