Vyras po ilgo laiko atsigavo iš komos. Jo žmona nuolat buvo prie jo. Atsimerkęs jis tarė savo žmonai, sėdinčiai greta jo patalo:
- Tu visada buvai su manim pačiu sunkiausiu metu: kai aš netekau darbo - tu mane palaikei, kai į mane šovė ir sužeidė - tu buvai šalia, kai žlugo mano verslas - tu buvai čia, kai mes netekome savo namo - tu buvai su manimi, kai sušlubavo mano sveikata - tu nepalikai manęs. Tu žinai, Marta, ką aš manau?
- Ką brangusis? - šypsodamasi švelniai ir su meile tarė žmona, ir jos širdį užliejo šilti jausmai.
- Aš jau imu manyti, kad tu neši nelaimes.