Prie pietų stalo sėdi sūnus ir tėvams užduoda mįslę:
- Penkios raidės ir stovi, kas?
Motina taip sūnui naaa per galvą:
- Nu, ar gražu taip?
Sūnus:
- Už ką tu čia? Kas gražu? Čia gi NAMAS.
Ir taip tėvas motinai naaa per galvą:
- Apie namus reik galvot, blin, apie namus...

Tėvas skambina kaimynui:
- Tu sūnui matematikos namų darbus išsprendei?
- Išsprendžiau.
- Duok nusirašyti...

Žmona sako vyrui:
- Kokia graži pora mūsų kaimynai: jis ją nuolat apkabinęs, bučiuoja, sako jai gražius žodžius. Kodėl gi tu taip nedarai?
- O prie ko čia aš?! Aš jos net nepažįstu!

Izraelis. Gatvėje į pastatą įeina turistas:
- Laba diena. Pas jus parduodami laikrodžiai?
- Ne, pas mus daromas apipjaustymas.
- O kodėl virš įėjimo kabo laikrodis?
- O ką jūs norėtumėte, kad pakabintume?

Į lapės olos duris kažkas labai smarkiai beldžiasi, mažas lapiukas atidaro, o ten zuikis:
- Mama yra?
- Nėra, - atsako lapiukas.
Zuikis įsiveržia į vidų, kaip reikiant išrašo antausių visiems lapiukams ir liepia perduot motinai, kad kai pagaus - išp*s. Ir išeina.
Kitą dieną vėl kartojasi ta pati situacija, lapiukai gauna strėlių, zuikis primena, kad jie perduotų motinai, kad jeigu ją pamatys - išp*s.
Trečią dieną zuikis beldžia į olos duris. Šį kartą jas atveria pati lapė:
- Tai ką, žvairį, nesitikėjai? - ir šoka gaudyti zuikio.
Zuikis išsisuka ir pasileidžia į kojas per laukus, skuosdamas kiek tik gali per visokius krūmynus... Įsiutus lapė neatsilieka... Zuikis staiga atsisuka, žiūri - lapė iš to greičio krūmyne įstrigus, negali išsivaduot. Zuikis, išsišiepęs ligi ausų, eina aplink lapę link jos užpakaliuko ir segdamasis kelnes sako:
- Na, šiaip tai nep*sčiau, bet vaikučiams tai pažadėjau!

- Ar ten galima maudytis?
- Nepatarčiau, ten daug krokodilų.
- O ten, kur upė įteka į jūrą?
- Galima. Ten nėra krokodilų, nes jie bijo ryklių.

Sūnus klausia tėvo:
- Tėti, kas yra prezidentas? Vyriausybė? Saugumas? Tauta?
Tėvas sako:
- Na, pavyzdžiui pas mus šeimoje: Aš - Prezidentas (visiems nurodinėju ir t.t.), Mama - Vyriausybė (visur eina, viską tvarko, rūpinasi), Bobutė - Saugumas (viską mato, viską žino, viską girdi). Na, o Tu - Tauta (mes tave vieną dieną lupam, kitą dieną guodžiam).
Sekančią dieną sūnus skambina tėvui į darbą:
- Tėte, tėte, atėjo naujas prezidentas, dulkina vyriausybę! Saugumas miega! O Tauta... mato, bet nieko padaryti negali!

Sėdi vyras traukinio kupė. Staiga įsiveržia plėšikas ir sako:
- Atiduok pinigus!
- Neturiu.
- Tai ko drebi?
- Galvojau, kad bilietų tikrinti atėjai...

Petriukas klausia tetos:
- Kas pas tave čia toks didelis?
- Mano pilvukas.
- O kas jame yra?
- Mano vaikiukas.
- O kodėl jį glostai?
- Nes labai myliu.
- Tai kodėl tada suvalgei?!

Vyksta pamoka. Mokytoja klausia:
- Vaikai, kokius vaistus žinote?
Ranką kelia Onutė:
- Dimedrolis!
Ranką kelia Marytė:
- Analginas!
Ranką kelia Petriukas:
- Viagra.
- Petriuk, kaip tu šitaip gali... Ir nuo ko gi šitie vaistai? - klausia mokytoja.
- Nuo trydos.
- Kaip tai nuo trydos?
- Na, kiekvieną vakarą po vakarienės mama tėtei duoda viagros ir sako: gerk, tai gal tas tavo šūdas sukietės!

Petriukas nemoka ištarti žodžio trys.
Nuėjęs į parduotuvę sako:
- Duokite keturias bandeles, vienos nereikia.

Vyksta egzaminas. Profesorius:
- Klausimas penketui: kuo matuojama įtampa?
- Klausimas ketvertui: kuo matuojama įtampa: a) voltmetru b) ampermetru?
- Klausimas trejetui: ar tik ne voltmetru matuojama įtampa?

Vienas medžiotojas draugams pasigyrė, kad užrištomis akimis pačiupinėjęs kailį, gali pasakyti, koks tai žvėris, kiek kailis vertas, ir kokiu būdu buvo sumedžiotas. Draugai nutarė patikrinti, užrišo akis, atnešė kailį. Medžiotojas pačiupnėjo:
- Meška... 500 lt... Šratais.
Atspėjo. Atnešė jam kitą kailį.
- Lapė... 200 lt... Kilpa...
Vėl atspėjo, draugai sužavėti, privaišino medžiotoją iki žemės graibymo...
Ryte pabunda jis namuose, savo lovoje, žiūri - ogi žmona visa išbalusi, apsiverkusi, užtinusiom akim. Jis ir klausia:
- O ko tu čia dabar bliauni?
- O kaip aš galiu nebliauti, jei tu mane visą naktį čiupinėjai burbėdamas: "Žiurkė... 3 litai... Kirviu..."

Ant uolos tupi erelis ir sėdi Kūlverstukas. Erelis klausia:
- Na ką, skrendam toliau?
- Palauk dar truputį, kol ausytės pailsės...

Gyveno kartą tolimame tolimame iškyšulyje žmogelis, kuris buvo švyturio prižiūrėtojas. Tame švyturyje jis ir gyveno. Vakarais uždegdavo šviesą bokšto viršuje, rytais užgesindavo. Ir štai vieną naktį siaučia baisi audra, žaibuoja, bangos milžiniškos... O tarp tų bangų - mažytis laivelis, o laivelyje - paštininkas. Keikiasi, burnoja baisiausiai. Tarpais vis persižegnoja, kad nenuskęstų. Priplaukia vargais negalais iki to švyturio, išlipa visas permirkęs, sušalęs, leisgyvis. Rankose - laiškas žmogeliui iš švyturio. Po ilgo beldimosi tas pagaliau atidaro duris. Paštininkas jau nebetverdamas rėkia:
- Ožy tu nelaimingas, gyvena čia visokie pasaulio krašte, vos galo negavau tą laišką nešdamas...
Na ir taip kokias 5 minutes. Žmogelis klausia:
- Viską pasakei?
- Viską.
- Tai va, jei dar aiškinsi, tai laikraštį užsiprenumeruosiu.