Gyveno kartą tolimame tolimame iškyšulyje žmogelis, kuris buvo švyturio prižiūrėtojas. Tame švyturyje jis ir gyveno. Vakarais uždegdavo šviesą bokšto viršuje, rytais užgesindavo. Ir štai vieną naktį siaučia baisi audra, žaibuoja, bangos milžiniškos... O tarp tų bangų - mažytis laivelis, o laivelyje - paštininkas. Keikiasi, burnoja baisiausiai. Tarpais vis persižegnoja, kad nenuskęstų. Priplaukia vargais negalais iki to švyturio, išlipa visas permirkęs, sušalęs, leisgyvis. Rankose - laiškas žmogeliui iš švyturio. Po ilgo beldimosi tas pagaliau atidaro duris. Paštininkas jau nebetverdamas rėkia:
- Ožy tu nelaimingas, gyvena čia visokie pasaulio krašte, vos galo negavau tą laišką nešdamas...
Na ir taip kokias 5 minutes. Žmogelis klausia:
- Viską pasakei?
- Viską.
- Tai va, jei dar aiškinsi, tai laikraštį užsiprenumeruosiu.

Per daug nesijaudinkite dėl pavėlavusio pavasario. Mokslininkai ramina, kad taip nutinka prieš kiekvieną ledynmetį.

Mokytoja klausia Vovočkos:
- Kodėl vakar nebuvai mokykloje?
Vovočka:
- Taigi vakar senelį laidojom...
Mokytoja:
- Nemeluok, aš vakar mačiau, kaip tavo senelis žiūrėjo pro langą!
Vovočka:
- Ai, tai jį ten tėtis pastatęs buvo, kad paštininkas pensiją atiduotų...

Susitinka dvi senos draugės pensininkės. Kalba kalba, viena klausia kitos:
- Nu sakyk, ar dar "pažaidžiat" su su vyru?
Kita sako:
- Tai žinoma, o jūs?
- Mes tai ne, o tai kaip jūs tokiam amžiuj dar sugebat?
Ta ir atsako:
- Nu atsigulam vakare, aš paimu, iškeliu ir paleidžiu, į kurią pusę nukrenta, tas ant rytojaus eina pieno parnešti.

Sėdi du balandžiai ant šakos ir staiga praskrenda rektyvinis lėktuvas. Vienas sako:
- Oho kaip greit!!!
- Jeigu tau taip subinė degtų, tu dar ne taip skristum...

Psichiatras išrašo pacientą:
– Na, regisi, jus išgydėme nuo didybės manijos! Nejaugi nesidžiaugiat?
– O jūs pagalvokit, daktare... Visą laiką jautiesi kažkas esąs, o vieną rytą supranti, kad esi tik paprastas Petraitis...

Atvažiuoja blondinė į autoservisą ir skundžiasi mechanikui, kad kai ji važiuoja su kuom nors, automobilyje labai smirda, o kai ji važiuoja viena - viskas tvarkoj. Mechanikas pasiūlo blondinei kartu pavažiuoti, pažiūrėti, kas vyksta. Blondinė spaudžia gazą ir lekia, nepaiso jokių ženklų, greitis didžiulis, varo per šaligatvius, vos nepartrenkia pėsčiųjų. Po to sustoja, atsisuka į mechaniką ir sako:
- Va, matote, ir vėl tas kvapas.
Mechanikas:
- Koks kvapas? Aš jame sėdžiu!!!

Eina vilkas. Girdi lapė šaukia:
- Prievartauja! Prievartauja!
Vilkas pribėga prie medžio, žiūri: lapė guli, saulutėje šildos, nagus dildina. Vilkas:
- Ko rėki, kad prievartauja, jei čia saulutėje viena guli?
Lapė:
- O ką? Negalima net pasvajoti?

Kol netarnavau kariuomenėje, miegodavau ramiai - žinojau, kad kariuomenė mus saugo... Kai tarnavau, miegodavau mažai - tas kareiviškas gyvenimas... Dabar išviso nemiegu - žinau, kas mus saugo.

Močiutė pasakoja Petriukui, kaip kentėjo Jėzus Kristus:
- Prikalė Dievulį vinimis prie kryžiaus, o jis vis tiek prisikėlė.
Petriukas:
- Reikėjo jį varžteliais, varžteliais...

Zologijos sode:
- Mama, mama, ar čia beždžionė?
- Ne, dukrele, mes dar tik prie kasos.

Vyras vidury nakties pažadina žmoną ir kiša jai kažkokias tabletes ir stiklinę vandens:
- Išgerk.
- Kas čia?
- Čia tabletės nuo galvos skausmo, brangioji.
- Bet man juk neskauda galvos...
- Aha! Pagaliau!

Ufonautai nusprendė užmegzti kontaktą su Žeme. Prie miško nusileido ufonautų specialistų būrys, apsižvalgė aplink – pora vyrų degtinę geria. Vienas ufonautas prie jų prieina ir prisistato:
- Sveiki, aš Sklinsas...
Vienas vyras iškart jį pertraukia ir sako:
- Jonai, įpilk Sklinsui.
Įpylė, išgėrė. Ufonautas sugrįžta pas saviškius ir papasakoja, kad neleido nė žodžio ištarti, tik prigirdė. Pasitarę nusprendė pabandyti dar kartą – galbūt įvyko nesusipratimas. Nueina vėl pas vyrus:
- Sveiki, aš Sklinsas...
- Jonai, įpilk Sklinsui.
Įpylė, išgėrė. Sugrįžo pas saviškius, tie jam patarė, jog kitą kartą kalbėtų labai greitai, kad žemiečiai spėtų išgirsti, kas jis toks ir iš kur. Trečią kartą ufonautas prieina prie vyrų:
- Sveiki, aš Sklinsas, aš atskridau iš Dvynių galaktikos, mūsų civilizacija nusprendė užmegzti kontaktą su žemiečiais.
- Jonai, Sklinsui daugiau nepilk...

- Kaip vadinasi žmogus, kuris lenda visiems į subinę?
- Rudnosiukas.

Verslininkas, pajutęs, kad artėja mirtis, pasikvietė abu savo sūnus.
- Paklausykite, vaikai mano, ką aš jums pasakysiu. Štai mano paskutinis pamokymas jums: visada būkite sąžiningi. Ypač verslo reikaluose. Tik sąžiningumas atneš jums turtus, sėkmę ir pagarbą.
Vyrenysis sūnus bandė paprieštarauti, bet jaunesnysis jį sustabdė:
- Palik jį ramybėje! Argi tu nematai, kad tėtis jau kliedi.