Nuvažiavo dėdė su sūnėnu ir dukterėčia prie ežero pailsėti. Vaikai žaidžia, dėdė laikraštuką skaito. Po kiek laiko pribėga berniukas prie dėdės ir sako:
– Dėde Petrai, Marytė suvalgė musmirę!
– Jonuk, netrukdyk. Tu ką nematai – aš skaitau! – pasakė dėdė neatsitraukdamas nuo laikraščio.
Po kiek laiko vėl pribėga berniukas:
– Dėde, Marytė įkrito į ežerą! Ją galbėti reikia!
– O kam? Po musmirės ji vis tiek jokių šansų išgyventi neturi...

Toliau žiūrėkite paspaudę Išsamiau

Įsidarbino fabrike čiukčius. Pradirbo kokį mėnesį ir nuėjo direktoriui skųstis:
- Direktoriau, Čiukčia nedurnas.
- Ką? Gal ir nedurnas... O ką?
- Čiukčia nedurnas, o jį vadina durnium. Kasdien vadina.
- Kas vadina?
- Petraitis vadina. Sako: "Čiukcia durnas".
- Gerai, pakalbėsiu su Petraičiu.
Išsikviečia direktorius Petraitį ir sako:
- Buvo čiukčia atėjęs, skundėsi, kad tu jį nuolat durniumi vadini.
- Bet jis ir yra durnius. Nežinau, kaip kiti, bet šitas tai durnius. Galiu pademonstruoti.
- Gerai, pademonstruok.
Petraitis pakviečia čiukčią, duoda jam savo namų raktus ir taria:
- Nubėk pas mane namo, pažiūrėk, ar aš ten esu.
Čiukčia nubėga. Petraitis taria:
- Na, matote? Sakiau, kad durnius?
- Na jooo... Galėjo juk paskambinti...

Geologas klausia čiukčio piemens:
- Tėvai, sakyk, kiek tavo elniai per sezoną ragų duoda?
- Juodi ar balti?
- Na, sakykim, juodi.
- Aaaaa... Juodi - du kilogramus.
- O balti?
- Ir balti du kilogramus.
- O sakyk, tėvai, kiek jiems reikia pašaro per dieną?
- Juodiems ar baltiems? - pasitikslina piemuo.
- Na, juodiems.
- Juodiems - vieno kilogramo.
- O baltiems? - nerimsta geologas.
- Ir baltiems vieno kilogramo.
Geologas įsiunta:
- Tai ko tu man galvą suki? Kodėl visą laiką klausi, juodi ar balti, jei rezultatas tas pats?!
- Naaa... Taigi juodi tai mano elniai, - atsako čiukčia.
Geologas supratingai:
- Aaaa... O balti?
- Ir balti mano.

- Ar yra ko nors išgerti?
- Vandens.
- O stipriau?
- Ledo!

Toliau žiūrėkite paspaudę Išsamiau