Sudužus laivui, į negyvenamą salą jūra išmetė vyrą, kiaulę ir šunį. Dienų dienas jie praleido saloje. Kiekvieną vakarą jie visi kartu eidavo žiūrėti saulėlydžio. Kartą taip bežiūrint dangus nusidažė gražia oranžine spalva. Vaizdas buvo toks romantiškas, kad vyrą užplūdo jausmai ir jam kiaulė pasidarė patraukli. Taigi jis ištiesė savo ranką, apkabino ją ir bandė pasibučiuoti. Šuniui tai nepatiko ir jis pradėjo grėsmingai urgzti kol vyras patraukė savo ranką nuo kiaulės. Jie ir toliau stebėjo saulėlydžius, tik nuo to laiko vyras sėdėjo nuošaliau nuo kiaulės.
Vieną dieną, į salą bangos išmetė moterį. Vyras ją rūpestingai gydė, kol ji pasveiko. Ir galiausiai jai pasiūlė prisijungti kartu stebėti besileidžiančią saulę. Tą vakarą dangus vėl nusidažė romantiška oranžine spalva ir vyrą vėl užplūdo tie malonūs jausmai. Jis pasilenkė prie moters ausies ir tyliai jai sušnabždėjo:
- Gal gali pavedžioti šunį?
demoniukstis 
