Vienas medžiotojas draugams pasigyrė, kad užrištomis akimis pačiupinėjęs kailį, gali pasakyti, koks tai žvėris, kiek kailis vertas, ir kokiu būdu buvo sumedžiotas. Draugai nutarė patikrinti, užrišo akis, atnešė kailį. Medžiotojas pačiupnėjo:
- Meška... 500 lt... Šratais.
Atspėjo. Atnešė jam kitą kailį.
- Lapė... 200 lt... Kilpa...
Vėl atspėjo, draugai sužavėti, privaišino medžiotoją iki žemės graibymo...
Ryte pabunda jis namuose, savo lovoje, žiūri - ogi žmona visa išbalusi, apsiverkusi, užtinusiom akim. Jis ir klausia:
- O ko tu čia dabar bliauni?
- O kaip aš galiu nebliauti, jei tu mane visą naktį čiupinėjai burbėdamas: "Žiurkė... 3 litai... Kirviu..."

Ant uolos tupi erelis ir sėdi Kūlverstukas. Erelis klausia:
- Na ką, skrendam toliau?
- Palauk dar truputį, kol ausytės pailsės...

Plačiau skaitykite paspaudę Išsamiau

INGREDIENTAI:
1 stiklinė vandens
1 stiklinė cukraus
Truputis citrinos rūgšties
100 gramų džiovintų persikų arba abrikosų
2 bananai
 0.5 litro tiršto natūralaus jogurto
3 šaukštai kakavos
100 gramų sviesto
3 biskvito lakštai
plaktos grietinėlės bei konservuotų vyšnių papuošimui


Toliau skaitykite paspaudę Išsamiau

Gyveno kartą tolimame tolimame iškyšulyje žmogelis, kuris buvo švyturio prižiūrėtojas. Tame švyturyje jis ir gyveno. Vakarais uždegdavo šviesą bokšto viršuje, rytais užgesindavo. Ir štai vieną naktį siaučia baisi audra, žaibuoja, bangos milžiniškos... O tarp tų bangų - mažytis laivelis, o laivelyje - paštininkas. Keikiasi, burnoja baisiausiai. Tarpais vis persižegnoja, kad nenuskęstų. Priplaukia vargais negalais iki to švyturio, išlipa visas permirkęs, sušalęs, leisgyvis. Rankose - laiškas žmogeliui iš švyturio. Po ilgo beldimosi tas pagaliau atidaro duris. Paštininkas jau nebetverdamas rėkia:
- Ožy tu nelaimingas, gyvena čia visokie pasaulio krašte, vos galo negavau tą laišką nešdamas...
Na ir taip kokias 5 minutes. Žmogelis klausia:
- Viską pasakei?
- Viską.
- Tai va, jei dar aiškinsi, tai laikraštį užsiprenumeruosiu.