Vyksta spektaklis.
- Velniai griebtų. – kužda tragikas.- Jūs ką, nematote užrašo: „Į užkulisius pašaliniams draudžiama?”
- Mačiau. Bet jūs neįsivaizduojate, kokia baimė apima vienišą žmogų gigantiškoje tuščioje salėje…


- Kaip nueiti iki Operos? – klausia praeivis.
- Pa-pa-pasuuuukite pi-pi-pirmoooje sss- sankryyyy- žoje į k-k –kairę, o-o-o ppasss- kui tttie- sssiai.
- Ar toli reikia eiti?
- N-nnee, – atsako miknius. – Vi-vi-visai nnetooli. J-j-jeeei aaaš nne- mmmi- mikčiočiau, jū-jū-jūs ja-au-au būtumėt nn-nuėjęs.


Šeimininkų duktė groja rojaliu susirinkusiems svečiams. Garsus pianistas prieina prie jos ir sako:
- Aš norėčiau kai ko paklausti, madmuazel.
- Prašau.
- Kodėl jūs nesinaudojate pedalu?
- O, aš groju ne taip greitai, kad reikėtų spausti stabdžius.


Dvi turtingos amerikietės stovi Luvre prieš paveikslą „Kristaus gimimas”.
- Nesuprantu,- sako viena,- kaip galima gyventi be elementariausių patogumų. Pažiūrėk, kūdikis guli tiesiog ant šiaudų.
- Argi tu nežinai, kad Kristaus tėvai buvo labai neturtingi?
- Neturtingi? Kaip tada jie užsisakė paveikslą pas Ticianą?


Holivudo režisierius aiškina jaunai aktorei sceną, kurią ruošiasi filmuoti.
- Jaunuolis įsibrauna pas jus į viešbutį, suriša jums rankas ir kojas ir prievartauja.
- O jis gražus?- klausia aktorė.
- Labai gražus,- atsako režisierius.
- Tada kam reikia surišti?


- Aš noriu, kad deimantai, kuriuos man reikia užsidėti pirmame veiksme, būtų tikri,- sako kaprizinga artistė.
- Gerai, bus tikri,- atsako šypsodamasis direktorius.- Viskas bus tikra: deimantai pirmame veiksme ir nuodai – paskutiniame.